1	GEN 1:1	Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę.
2	GEN 1:2	Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų paviršiaus.
3	GEN 1:3	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
4	GEN 1:4	Ir Dievas matė šviesą, kad ji gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5	GEN 1:5	Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą jis pavadino naktimi. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena.
6	GEN 1:6	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
8	GEN 1:8	Ir Dievas pavadino skliautinę platybę dangumis. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – antroji diena.
9	GEN 1:9	Ir Dievas tarė: „Tegul susirenka vandenys, kurie yra po dangumis, į vieną vietą ir tegul pasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko.
10	GEN 1:10	Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
12	GEN 1:12	Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
13	GEN 1:13	Ir buvo vakaras ir buvo rytas – trečioji diena.
14	GEN 1:14	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
16	GEN 1:16	Ir Dievas padarė du didžiuosius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti; jis padarė ir žvaigždes.
18	GEN 1:18	ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
19	GEN 1:19	Ir buvo vakaras ir buvo rytas – ketvirtoji diena.
20	GEN 1:20	Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
21	GEN 1:21	Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
23	GEN 1:23	Ir buvo vakaras ir buvo rytas – penktoji diena.
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
25	GEN 1:25	Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
29	GEN 1:29	Ir Dievas tarė: „Štai aš duodu jums kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris yra ant visos žemės paviršiaus, ir visokį medį, kuriame yra medžio vaisius, duodantis sėklą; tai bus jums maistas.
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
31	GEN 1:31	Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.
32	GEN 2:1	Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
33	GEN 2:2	Tai iki septintos dienos Dievas užbaigė savo darbą, kurį jis padarė, ir ilsėjosi septintą dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
34	GEN 2:3	Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
37	GEN 2:6	tik migla kildavo nuo žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių).
38	GEN 2:7	Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
39	GEN 2:8	Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
40	GEN 2:9	Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
41	GEN 2:10	Ir iš Edeno upė tekėjo sodui drėkinti, o nuo ten ji šakojosi ir tapo keturiomis pagrindinėmis upėmis.
42	GEN 2:11	Pirmosios vardas – Pišonas. Ji yra ta, kuri apsupa visą Havilos šalį, kur yra aukso.
43	GEN 2:12	O tos šalies auksas yra geras. Ten yra bdelio ir onikso akmens.
44	GEN 2:13	Ir antrosios upės vardas – Gihonas. Ji yra ta, kuri apsupa visą Kušo šalį.
45	GEN 2:14	Ir trečiosios upės vardas – Hidekelis. Ji yra ta, kuri teka prie Asirijos rytų. Ir ketvirtoji upė, – ji yra Eufratas.
46	GEN 2:15	Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
48	GEN 2:17	bet nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio – nevalgyk nuo jo, nes tą dieną, kurią nuo jo valgysi, tikrai mirsi.“
49	GEN 2:18	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
51	GEN 2:20	Ir Adomas davė vardus visiems gyvuliams ir padangių paukščiams, ir visiems lauko žvėrims, tačiau Adomui nebuvo rasta atitinkančio pagalbininko.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
54	GEN 2:23	Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
55	GEN 2:24	Dėl tos priežasties vyras paliks savo tėvą bei savo motiną ir liks sujungtas su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu.
56	GEN 2:25	Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi ir jie nesigėdijo.
57	GEN 3:1	O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
59	GEN 3:3	bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte‘.“
61	GEN 3:5	nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
62	GEN 3:6	Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jis žavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti žmogų išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.
63	GEN 3:7	Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir sau padarė prijuostes.
64	GEN 3:8	Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
66	GEN 3:10	Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir bijojau, nes aš nuogas; todėl pasislėpiau.“
68	GEN 3:12	Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
69	GEN 3:13	Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
71	GEN 3:15	ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – moters Sėkla – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“
72	GEN 3:16	Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo nėštumo vargą – skausmingai tu gimdysi vaikus; ir tavo potraukis bus nukreiptas į tavo vyrą, ir jis tave valdys.“
74	GEN 3:18	ir erškėčius bei usnis ji tau želdins, ir tu maitinsiesi lauko augmenija.
75	GEN 3:19	Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
76	GEN 3:20	Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
77	GEN 3:21	Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
79	GEN 3:23	Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
80	GEN 3:24	Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.
81	GEN 4:1	Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Gavau vyriškos lyties žmogų nuo VIEŠPATIES.“
82	GEN 4:2	Ir dar kartą ji pagimdė – šįkart jo brolį Abelį. Ir Abelis buvo avių piemuo, o Kainas buvo žemdirbys.
83	GEN 4:3	Ir taip įvyko, kad, kuriam laikui praslinkus, Kainas atnešė auką VIEŠPAČIUI iš dirvos vaisiaus.
84	GEN 4:4	Taip pat atnešė ir Abelis – bet iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS palankiai pažvelgė į Abelį ir į jo auką,
85	GEN 4:5	tačiau į Kainą ir į jo auką jis palankiai nepažvelgė. Ir Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.
87	GEN 4:7	Jeigu tu darysi gera, argi nebūsi priimtas? O jeigu nedarysi gera, nuodėmė pritupia prie durų. Ir tau bus nukreiptas jos potraukis, bet tu privalai ją suvaldyti.“
88	GEN 4:8	Ir Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui; ir taip įvyko, kad jiems esant laukuose, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.
91	GEN 4:11	Taigi dabar tu esi prakeiktas nuo dirvos, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
92	GEN 4:12	Kai dirbsi dirvą, ji nuo šiol tau nebeduos savo gero derliaus; tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“
94	GEN 4:14	Štai šiandien mane išvarei nuo dirvos paviršiaus, ir turėsiu nuo tavo veido slėptis, ir būsiu bėglys ir klajūnas žemėje; ir taip įvyks, kad kas tik mane sutiks, mane užmuš.“
95	GEN 4:15	Bet VIEŠPATS jam tarė: „Taigi, kas tik užmuštų Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta. Ir VIEŠPATS davė Kainui ženklą, kad kas nors, jį užtikęs, jo nenužudytų.“
96	GEN 4:16	Ir Kainas pasitraukė nuo VIEŠPATIES akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
97	GEN 4:17	Paskui Kainas pažino savo žmoną, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Henochą. Ir jis pastatė miestą, ir pavadino miestą savo sūnaus vardu – Henochas.
98	GEN 4:18	O Henochui gimė Iradas, o Iradas pagimdė Mehujaelį, o Mehujaelis pagimdė Metušaelį, o Metušaelis pagimdė Lamechą.
99	GEN 4:19	O Lamechas ėmė sau dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Cila.
100	GEN 4:20	O Ada pagimdė Jabalą. Jis buvo tėvas tokių, kurie gyvena palapinėse, ir tokių, kurie turi galvijų.
101	GEN 4:21	O jo brolio vardas buvo Jubalas. Jis buvo tėvas visų tokių, kurie groja lyra ir fleita.
102	GEN 4:22	O Cila, ji taip pat pagimdė Tubal Kainą, visų bronzos / žalvario ir geležies kalvių mokytoją. O Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.
103	GEN 4:23	Ir Lamechas tarė savo žmonoms: „Ada ir Cila, išgirskite mano balsą! Lamecho žmonos, klausykitės mano kalbos! Juk užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, bernioką už man padarytą sužalojimą.
105	GEN 4:25	Ir Adomas vėl pažino savo žmoną ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – ji sakė, – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė.
106	GEN 4:26	O Setui – jam irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį vardu Enošas. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo.
107	GEN 5:1	Šita yra Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, turintį panašumų į Dievą;
108	GEN 5:2	vyriškos lyties ir moteriškos lyties sukūrė jis juos; ir jis palaimino juos ir pavadino juos vardu Adomas tą dieną, kai jie buvo sukurti.
109	GEN 5:3	Ir Adomas pragyveno šimtą trisdešimt metų ir pagimdė sūnų pagal savo panašumą, atitinkantį savo atvaizdą, ir jis pavadino jį vardu Setas.
110	GEN 5:4	Ir Adomo dienos po to, kai pagimdė Setą, sudarė aštuonis šimtus metų, ir jis pagimdė sūnų bei dukterų.
111	GEN 5:5	Taigi visos Adomo dienos, kurias jis gyveno, sudarė devynis šimtus trisdešimt metų, ir jis mirė.
112	GEN 5:6	Ir Setas pragyveno šimtą penkerius metus ir pagimdė Enošą.
113	GEN 5:7	Ir Setas, po to, kai pagimdė Enošą, pragyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
114	GEN 5:8	Taigi visos Seto dienos sudarė devynis šimtus dvylika metų, ir jis mirė.
115	GEN 5:9	Ir Enošas pragyveno devyniasdešimt metų ir pagimdė Kenaną.
116	GEN 5:10	Ir Enošas, po to, kai pagimdė Kenaną, pragyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
117	GEN 5:11	Taigi visos Enošo dienos sudarė devynis šimtus penkerius metus, ir jis mirė.