1	GEN 1:1	Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę.
2	GEN 1:2	Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų paviršiaus.
3	GEN 1:3	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
4	GEN 1:4	Ir Dievas matė šviesą, kad ji gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5	GEN 1:5	Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą jis pavadino naktimi. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena.
6	GEN 1:6	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
8	GEN 1:8	Ir Dievas pavadino skliautinę platybę dangumis. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – antroji diena.
9	GEN 1:9	Ir Dievas tarė: „Tegul susirenka vandenys, kurie yra po dangumis, į vieną vietą ir tegul pasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko.
10	GEN 1:10	Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
12	GEN 1:12	Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
14	GEN 1:14	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
16	GEN 1:16	Ir Dievas padarė du didžiuosius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti; jis padarė ir žvaigždes.
17	GEN 1:17	Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad apšviestų žemę
18	GEN 1:18	ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
20	GEN 1:20	Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
21	GEN 1:21	Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
22	GEN 1:22	Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tegul dauginasi žemėje!“
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
25	GEN 1:25	Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
29	GEN 1:29	Ir Dievas tarė: „Štai aš duodu jums kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris yra ant visos žemės paviršiaus, ir visokį medį, kuriame yra medžio vaisius, duodantis sėklą; tai bus jums maistas.
31	GEN 1:31	Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.
33	GEN 2:2	Tai iki septintos dienos Dievas užbaigė savo darbą, kurį jis padarė, ir ilsėjosi septintą dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
34	GEN 2:3	Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
35	GEN 2:4	Šitie yra dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
36	GEN 2:5	ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
38	GEN 2:7	Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
39	GEN 2:8	Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
40	GEN 2:9	Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
46	GEN 2:15	Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
47	GEN 2:16	Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista laisvai valgyti,
49	GEN 2:18	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
55	GEN 2:24	Dėl tos priežasties vyras paliks savo tėvą bei savo motiną ir liks sujungtas su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu.
57	GEN 3:1	O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
59	GEN 3:3	bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte‘.“
61	GEN 3:5	nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
64	GEN 3:8	Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
65	GEN 3:9	Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“
69	GEN 3:13	Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
70	GEN 3:14	Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu esi labiau prakeikta už visus gyvulius ir už visus lauko žvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkes ėsti per visas savo gyvenimo dienas;
77	GEN 3:21	Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
78	GEN 3:22	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
79	GEN 3:23	Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
105	GEN 4:25	Ir Adomas vėl pažino savo žmoną ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – ji sakė, – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė.
107	GEN 5:1	Šita yra Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, turintį panašumų į Dievą;
128	GEN 5:22	Ir Henochas, po to, kai pagimdė Metušelachą, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
130	GEN 5:24	Ir Henochas vaikščiojo su Dievu, paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.
140	GEN 6:2	kad Dievo sūnūs matė žmonių dukteris, kad jos gražios, ir ėmė sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko.
141	GEN 6:3	Ir VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra ir kūniškas. Vis dėlto jo dienų bus šimtas dvidešimt metų.
142	GEN 6:4	Anomis dienomis žemėje buvo milžinų, – taip pat vėliau, kai Dievo sūnūs įeidavo pas žmonių dukteris ir jos gimdydavo jiems vaikų. Tie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
147	GEN 6:9	Šitie yra Nojaus šeimos istorijos duomenys: Nojus buvo teisus žmogus, jis buvo nepriekaištingas tarp savo amžininkų; Nojus vaikščiojo su Dievu.
149	GEN 6:11	Bet žemė buvo sugedusi Dievo akyse, ir žemė buvo pripildyta smurto.
150	GEN 6:12	Ir Dievas matė žemę, ir štai ji buvo sugedusi, nes žemėje sugadino savo kelius kiekviena kūną turinti būtybė.
151	GEN 6:13	Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvienos kūną turinčios būtybės galas yra atėjęs mano akivaizdon, nes per juos žemė pasidarė pilna smurto. Ir štai pragaišinsiu juos drauge su žeme.
160	GEN 6:22	Ir Nojus padarė pagal visa, ką Dievas buvo jam įsakęs, – būtent taip padarė.
169	GEN 7:9	po du, patinas ir patelė, įėjo pas Nojų į arką, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
176	GEN 7:16	Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno rūšies, kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė duris.
185	GEN 8:1	Ir Dievas atsiminė Nojų ir visus gyvus padarus bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje; ir Dievas siuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
189	GEN 8:5	Ir vandenys vis slūgo iki dešimtojo mėnesio. Dešimtąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, pasirodė kalnų viršūnės.
199	GEN 8:15	Tada Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
207	GEN 9:1	Ir Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę.
212	GEN 9:6	Kas pralieja žmogaus kraują, to kraujas turi būti žmogaus pralietas, nes Dievas padarė žmogų pagal savo atvaizdą.
214	GEN 9:8	Tada Dievas kalbėjo Nojui ir jo sūnums, esantiems su juo, sakydamas:
218	GEN 9:12	Ir Dievas tarė: „Šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų su jumis gyvų padarų, nesibaigiančioms kartoms:
232	GEN 9:26	Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, Semo Dievas! O Kanaanas tebūna tarnas jiems.
233	GEN 9:27	Dievas teišplečia Jafetą, ir tasai teapsigyvena Semo palapinėse, ir Kanaanas tebūna tarnas tam.“
340	GEN 14:3	Tie visi susivienijo Sidimo slėnyje, kuris yra Druskos jūra.
341	GEN 14:4	Dvylika metų jie priverstinai tarnavo Kedorlaomerui, o tryliktaisiais metais sukilo.
352	GEN 14:15	Ir padalinęs pajėgas prieš juos, naktį jis ir jo tarnai sumušė juos, ir vijosi juos iki Hobos, esančios Damasko kairėje.
355	GEN 14:18	Ir Melchizedekas, Salemo karalius, išnešė duonos ir vyno; ir jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.
356	GEN 14:19	Ir jis palaimino jį tardamas: „Tegul palaimina Abramą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės savininkas!
357	GEN 14:20	Ir tebūna palaimintas Dievas Aukščiausiasis, kuris atidavė tavo priešus į tavo ranką!“ Ir jis davė jam nuo visko dešimtinę.
399	GEN 17:1	Ir kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė Abramui ir jam tarė: „Aš esu Visagalis Dievas; vaikščiok mano akivaizdoje ir būk nepriekaištingas.
401	GEN 17:3	Ir Abramas parpuolė kniūbsčias, ir Dievas kalbėjo su juo, tardamas:
520	GEN 21:6	Ir Sara tarė: „Dievas padarė taip, kad juokiausi; visi, kurie girdės, juoksis su manimi.“
549	GEN 22:1	Ir įvyko po tų dalykų, kad Dievas išmėgino Abraomą ir jam tarė: „Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“
556	GEN 22:8	Ir Abraomas tarė: „Dievas sau parūpins tam tikrą avinėlį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Taip jiedu drauge ėjo toliau.
557	GEN 22:9	Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs, ir Abraomas ten pastatė aukurą ir eilėmis išklojo malkas ir surišo savo sūnų Izaoką ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų.
560	GEN 22:12	Ir jis tarė: „Netiesk savo rankos prieš berniuką ir nieko jam nedaryk! Nes dabar žinau, kad bijai Dievo, kadangi tu nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus.“
595	GEN 24:3	ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad mano sūnui tu neimsi žmonos iš dukterų kanaaniečių, tarp kurių aš gyvenu,
791	GEN 28:17	Ir jis bijojo ir tarė: „Kokia bauginanti ši vieta! Tai ne kas kita, kaip tik Dievo namai, ir tai dangaus vartai!“
1234	GEN 41:38	Ir faraonas tarė savo tarnams: „Ar berasime tokį vyrą, kaip šis, kuriame yra Dievo Dvasia?“
1527	GEN 50:20	Bet dėl jūsų, jūs sumanėte prieš mane bloga; Dievas tai sumanė kaip gera, kad tai įvykdytų – kaip yra šiandien – kad daug žmonių išlaikytų gyvų.
1579	EXO 2:24	Ir Dievas išgirdo jų vaitojimą ir Dievas atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
1594	EXO 3:14	Ir Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU.“ Ir jis pridūrė: „Šitaip sakyk Izraelio vaikams: mane siuntė pas jus AŠ ESU.“
1658	EXO 6:2	Ir Dievas kalbėjo Mozei sakydamas: „Aš esu JEHOVA.
1659	EXO 6:3	Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui Dievo Visagalio vardu, bet savo vardu „JEHOVA“ jiems nedaviau savęs pažinti.
1721	EXO 8:6	Tas atsakė: „Rytoj.“ Anas tarė: „Tebūna pagal tavo žodį, kad žinotum, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas!“