3	GEN 1:3	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
6	GEN 1:6	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
9	GEN 1:9	Ir Dievas tarė: „Tegul susirenka vandenys, kurie yra po dangumis, į vieną vietą ir tegul pasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
14	GEN 1:14	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
20	GEN 1:20	Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
32	GEN 2:1	Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
33	GEN 2:2	Tai iki septintos dienos Dievas užbaigė savo darbą, kurį jis padarė, ir ilsėjosi septintą dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
35	GEN 2:4	Šitie yra dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
36	GEN 2:5	ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
38	GEN 2:7	Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
39	GEN 2:8	Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
40	GEN 2:9	Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
43	GEN 2:12	O tos šalies auksas yra geras. Ten yra bdelio ir onikso akmens.
46	GEN 2:15	Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
47	GEN 2:16	Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista laisvai valgyti,
49	GEN 2:18	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
57	GEN 3:1	O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
64	GEN 3:8	Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
65	GEN 3:9	Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“
69	GEN 3:13	Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
70	GEN 3:14	Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu esi labiau prakeikta už visus gyvulius ir už visus lauko žvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkes ėsti per visas savo gyvenimo dienas;
77	GEN 3:21	Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
78	GEN 3:22	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
79	GEN 3:23	Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
80	GEN 3:24	Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.
81	GEN 4:1	Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Gavau vyriškos lyties žmogų nuo VIEŠPATIES.“
84	GEN 4:4	Taip pat atnešė ir Abelis – bet iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS palankiai pažvelgė į Abelį ir į jo auką,
86	GEN 4:6	Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir kodėl tavo veidas paniuro?
89	GEN 4:9	Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kur tavo brolis Abelis?“ Ir jis tarė: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?“
91	GEN 4:11	Taigi dabar tu esi prakeiktas nuo dirvos, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
95	GEN 4:15	Bet VIEŠPATS jam tarė: „Taigi, kas tik užmuštų Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta. Ir VIEŠPATS davė Kainui ženklą, kad kas nors, jį užtikęs, jo nenužudytų.“
96	GEN 4:16	Ir Kainas pasitraukė nuo VIEŠPATIES akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
102	GEN 4:22	O Cila, ji taip pat pagimdė Tubal Kainą, visų bronzos / žalvario ir geležies kalvių mokytoją. O Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.
106	GEN 4:26	O Setui – jam irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį vardu Enošas. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo.
107	GEN 5:1	Šita yra Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, turintį panašumų į Dievą;
111	GEN 5:5	Taigi visos Adomo dienos, kurias jis gyveno, sudarė devynis šimtus trisdešimt metų, ir jis mirė.
114	GEN 5:8	Taigi visos Seto dienos sudarė devynis šimtus dvylika metų, ir jis mirė.
117	GEN 5:11	Taigi visos Enošo dienos sudarė devynis šimtus penkerius metus, ir jis mirė.
120	GEN 5:14	Taigi visos Kenano dienos sudarė devynis šimtus dešimt metų, ir jis mirė.
123	GEN 5:17	Taigi visos Mahalalelio dienos sudarė aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus, ir jis mirė.
126	GEN 5:20	Taigi visos Jeredo dienos sudarė devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus, ir jis mirė.
129	GEN 5:23	Taigi visos Henocho dienos sudarė tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus.
133	GEN 5:27	Taigi visos Metušelacho dienos sudarė devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus, ir jis mirė.
135	GEN 5:29	ir pavadino jį vardu Nojus, sakydamas: „Šitas suteiks mums paguodos nuo mūsų darbo ir nuo mūsų rankų vargo dėl dirvos, kurią VIEŠPATS prakeikė.“
137	GEN 5:31	Taigi visos Lamecho dienos sudarė septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus, ir jis mirė.
141	GEN 6:3	Ir VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra ir kūniškas. Vis dėlto jo dienų bus šimtas dvidešimt metų.
142	GEN 6:4	Anomis dienomis žemėje buvo milžinų, – taip pat vėliau, kai Dievo sūnūs įeidavo pas žmonių dukteris ir jos gimdydavo jiems vaikų. Tie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
143	GEN 6:5	Ir VIEŠPATS matė, kad žmogaus blogumas žemėje buvo gausus, ir kad kiekvienas jo širdies minčių siekimas visuomet buvo tik blogas.
144	GEN 6:6	Ir gailėjosi VIEŠPATS, kad jis žemėje sukūrė žmogų, ir jam gėlė širdį.
145	GEN 6:7	Ir VIEŠPATS tarė: „Aš pragaišinsiu žmogų, kurį sukūriau, nuo žemės paviršiaus, – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangių paukščio, – nes gailiuosi juos padaręs.“
146	GEN 6:8	Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse.
159	GEN 6:21	Taip pat pasiimk visokio valgomo maisto ir susikrauk pas save. Ir tai bus maistas tau ir jiems.“
161	GEN 7:1	Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Įeik į arką tu ir visi tavo namiškiai, nes šioje kartoje mačiau tave esant teisų prieš mane.
165	GEN 7:5	Ir Nojus padarė pagal visa, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs.
173	GEN 7:13	Tą pačią dieną įėjo į arką Nojus ir Nojaus sūnūs Semas, Chamas, bei Jafetas, taip pat su jais Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos, –
176	GEN 7:16	Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno rūšies, kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė duris.
179	GEN 7:19	Tai vandenys labai labai pritvino ant žemės, ir visi aukštieji kalnai, esantys po visu dangumi, buvo apsemti.
183	GEN 7:23	Taip jis pragaišino visas būtybes, buvusias dirvos paviršiuje – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangės paukščio. Jie juk buvo pragaišinti nuo žemės, o išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
190	GEN 8:6	Taip įvyko, kad pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
192	GEN 8:8	Taip pat jis išleido nuo savęs balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
199	GEN 8:15	Tada Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
214	GEN 9:8	Tada Dievas kalbėjo Nojui ir jo sūnums, esantiems su juo, sakydamas:
231	GEN 9:25	Ir jis tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus tarnų tarnas savo broliams!“
232	GEN 9:26	Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, Semo Dievas! O Kanaanas tebūna tarnas jiems.
272	GEN 11:5	Ir VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį žmonių palikuonys statė.
273	GEN 11:6	Ir VIEŠPATS tarė: „Štai viena tauta, ir viena kalba jiems visiems, ir štai ką jie pradėjo veikti! O kad nuo šiol nebūtų taip, kad ką tik jie sumanys daryti būtų be suvaržymo,
275	GEN 11:8	Taip VIEŠPATS juos išsklaidė iš ten po visos žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
276	GEN 11:9	Todėl pavadino jį vardu Babelis, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS juos išsklaidė po visos žemės paviršių.
291	GEN 11:24	Ir Nachoras pragyveno dvidešimt devynerius metus ir pagimdė Terachą.
292	GEN 11:25	Ir Nachoras, po to, kai pagimdė Terachą, gyveno šimtą devyniolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
293	GEN 11:26	Ir Terachas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Abramą, Nachorą ir Haraną.
294	GEN 11:27	Štai šitie yra Teracho šeimos istorijos duomenys: Terachas pagimdė Abramą, Nachorą ir Haraną. O Haranas pagimdė Lotą.
295	GEN 11:28	Ir Haranas mirė savo tėvo Teracho akivaizdoje savo gimtojoje šalyje, chaldėjų Ūre.
298	GEN 11:31	Ir Terachas paėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą, kuris buvo jo vaikaitis, ir savo marčią Sarają, kuri buvo jo sūnaus Abramo žmoną. Ir jie išvyko su jais iš chaldėjų Ūro, kad nukeliautų į Kanaano šalį. O atėję ligi Harano, jie ten apsigyveno.
299	GEN 11:32	Ir Teracho dienos sudarė du šimtus penkerius metus, ir Terachas mirė Harane.
300	GEN 12:1	Ir VIEŠPATS buvo taręs Abramui: „Eik iš savo šalies ir iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu.
303	GEN 12:4	Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs, ir su juo vyko Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano.
306	GEN 12:7	Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį.“ Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.