2	GEN 1:2	Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų paviršiaus.
3	GEN 1:3	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
4	GEN 1:4	Ir Dievas matė šviesą, kad ji gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5	GEN 1:5	Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą jis pavadino naktimi. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena.
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
12	GEN 1:12	Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
14	GEN 1:14	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
16	GEN 1:16	Ir Dievas padarė du didžiuosius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti; jis padarė ir žvaigždes.
17	GEN 1:17	Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad apšviestų žemę
18	GEN 1:18	ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
20	GEN 1:20	Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
21	GEN 1:21	Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
22	GEN 1:22	Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tegul dauginasi žemėje!“
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
25	GEN 1:25	Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
29	GEN 1:29	Ir Dievas tarė: „Štai aš duodu jums kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris yra ant visos žemės paviršiaus, ir visokį medį, kuriame yra medžio vaisius, duodantis sėklą; tai bus jums maistas.
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
31	GEN 1:31	Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.
34	GEN 2:3	Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
37	GEN 2:6	tik migla kildavo nuo žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių).
38	GEN 2:7	Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
40	GEN 2:9	Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
41	GEN 2:10	Ir iš Edeno upė tekėjo sodui drėkinti, o nuo ten ji šakojosi ir tapo keturiomis pagrindinėmis upėmis.
42	GEN 2:11	Pirmosios vardas – Pišonas. Ji yra ta, kuri apsupa visą Havilos šalį, kur yra aukso.
43	GEN 2:12	O tos šalies auksas yra geras. Ten yra bdelio ir onikso akmens.
44	GEN 2:13	Ir antrosios upės vardas – Gihonas. Ji yra ta, kuri apsupa visą Kušo šalį.
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
51	GEN 2:20	Ir Adomas davė vardus visiems gyvuliams ir padangių paukščiams, ir visiems lauko žvėrims, tačiau Adomui nebuvo rasta atitinkančio pagalbininko.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
54	GEN 2:23	Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
62	GEN 3:6	Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jis žavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti žmogų išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.
64	GEN 3:8	Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
65	GEN 3:9	Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“
66	GEN 3:10	Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir bijojau, nes aš nuogas; todėl pasislėpiau.“
68	GEN 3:12	Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
69	GEN 3:13	Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
70	GEN 3:14	Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu esi labiau prakeikta už visus gyvulius ir už visus lauko žvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkes ėsti per visas savo gyvenimo dienas;
71	GEN 3:15	ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – moters Sėkla – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“
72	GEN 3:16	Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo nėštumo vargą – skausmingai tu gimdysi vaikus; ir tavo potraukis bus nukreiptas į tavo vyrą, ir jis tave valdys.“
73	GEN 3:17	Ir Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: „Nevalgyk nuo jo!“ – prakeikta yra dirva dėl tavęs; vargdamas maitinsiesi iš jos per visas savo gyvenimo dienas
74	GEN 3:18	ir erškėčius bei usnis ji tau želdins, ir tu maitinsiesi lauko augmenija.
75	GEN 3:19	Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
78	GEN 3:22	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
79	GEN 3:23	Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
80	GEN 3:24	Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.
81	GEN 4:1	Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Gavau vyriškos lyties žmogų nuo VIEŠPATIES.“
82	GEN 4:2	Ir dar kartą ji pagimdė – šįkart jo brolį Abelį. Ir Abelis buvo avių piemuo, o Kainas buvo žemdirbys.
83	GEN 4:3	Ir taip įvyko, kad, kuriam laikui praslinkus, Kainas atnešė auką VIEŠPAČIUI iš dirvos vaisiaus.
84	GEN 4:4	Taip pat atnešė ir Abelis – bet iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS palankiai pažvelgė į Abelį ir į jo auką,
88	GEN 4:8	Ir Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui; ir taip įvyko, kad jiems esant laukuose, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.
89	GEN 4:9	Ir VIEŠPATS tarė Kainui: „Kur tavo brolis Abelis?“ Ir jis tarė: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?“
90	GEN 4:10	Ir anas tarė: „Ką tu padarei? Iš dirvos šaukiasi manęs tavo brolio kraujo balsas!
91	GEN 4:11	Taigi dabar tu esi prakeiktas nuo dirvos, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
92	GEN 4:12	Kai dirbsi dirvą, ji nuo šiol tau nebeduos savo gero derliaus; tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“
93	GEN 4:13	Ir Kainas tarė VIEŠPAČIUI: „Mano bausmė didesnė nei aš galiu pakelti!
94	GEN 4:14	Štai šiandien mane išvarei nuo dirvos paviršiaus, ir turėsiu nuo tavo veido slėptis, ir būsiu bėglys ir klajūnas žemėje; ir taip įvyks, kad kas tik mane sutiks, mane užmuš.“