1	GEN 1:1	Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę.
10	GEN 1:10	Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
12	GEN 1:12	Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
14	GEN 1:14	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus,
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
21	GEN 1:21	Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
22	GEN 1:22	Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tegul dauginasi žemėje!“
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
25	GEN 1:25	Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
32	GEN 2:1	Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
34	GEN 2:3	Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
35	GEN 2:4	Šitie yra dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
36	GEN 2:5	ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
40	GEN 2:9	Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
49	GEN 2:18	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
54	GEN 2:23	Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
55	GEN 2:24	Dėl tos priežasties vyras paliks savo tėvą bei savo motiną ir liks sujungtas su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu.
60	GEN 3:4	Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite,
61	GEN 3:5	nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
68	GEN 3:12	Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
78	GEN 3:22	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
87	GEN 4:7	Jeigu tu darysi gera, argi nebūsi priimtas? O jeigu nedarysi gera, nuodėmė pritupia prie durų. Ir tau bus nukreiptas jos potraukis, bet tu privalai ją suvaldyti.“
92	GEN 4:12	Kai dirbsi dirvą, ji nuo šiol tau nebeduos savo gero derliaus; tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“
94	GEN 4:14	Štai šiandien mane išvarei nuo dirvos paviršiaus, ir turėsiu nuo tavo veido slėptis, ir būsiu bėglys ir klajūnas žemėje; ir taip įvyks, kad kas tik mane sutiks, mane užmuš.“
97	GEN 4:17	Paskui Kainas pažino savo žmoną, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Henochą. Ir jis pastatė miestą, ir pavadino miestą savo sūnaus vardu – Henochas.
105	GEN 4:25	Ir Adomas vėl pažino savo žmoną ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – ji sakė, – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė.
106	GEN 4:26	O Setui – jam irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį vardu Enošas. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo.
107	GEN 5:1	Šita yra Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, turintį panašumų į Dievą;
108	GEN 5:2	vyriškos lyties ir moteriškos lyties sukūrė jis juos; ir jis palaimino juos ir pavadino juos vardu Adomas tą dieną, kai jie buvo sukurti.
109	GEN 5:3	Ir Adomas pragyveno šimtą trisdešimt metų ir pagimdė sūnų pagal savo panašumą, atitinkantį savo atvaizdą, ir jis pavadino jį vardu Setas.
110	GEN 5:4	Ir Adomo dienos po to, kai pagimdė Setą, sudarė aštuonis šimtus metų, ir jis pagimdė sūnų bei dukterų.
113	GEN 5:7	Ir Setas, po to, kai pagimdė Enošą, pragyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
116	GEN 5:10	Ir Enošas, po to, kai pagimdė Kenaną, pragyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
119	GEN 5:13	Ir Kenanas, po to, kai pagimdė Mahalalelį, pragyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
122	GEN 5:16	Ir Mahalalelis, po to, kai pagimdė Jeredą, pragyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
125	GEN 5:19	Ir Jeredas, po to, kai pagimdė Henochą, pragyveno aštuonis šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
128	GEN 5:22	Ir Henochas, po to, kai pagimdė Metušelachą, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
132	GEN 5:26	Ir Metušelachas, po to, kai pagimdė Lamechą, pragyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
134	GEN 5:28	Ir Lamechas pragyveno šimtą aštuoniasdešimt dvejus metus ir pagimdė sūnų,
135	GEN 5:29	ir pavadino jį vardu Nojus, sakydamas: „Šitas suteiks mums paguodos nuo mūsų darbo ir nuo mūsų rankų vargo dėl dirvos, kurią VIEŠPATS prakeikė.“
136	GEN 5:30	Ir Lamechas, po to, kai pagimdė Nojų, pragyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
140	GEN 6:2	kad Dievo sūnūs matė žmonių dukteris, kad jos gražios, ir ėmė sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko.
141	GEN 6:3	Ir VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra ir kūniškas. Vis dėlto jo dienų bus šimtas dvidešimt metų.
142	GEN 6:4	Anomis dienomis žemėje buvo milžinų, – taip pat vėliau, kai Dievo sūnūs įeidavo pas žmonių dukteris ir jos gimdydavo jiems vaikų. Tie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
144	GEN 6:6	Ir gailėjosi VIEŠPATS, kad jis žemėje sukūrė žmogų, ir jam gėlė širdį.
145	GEN 6:7	Ir VIEŠPATS tarė: „Aš pragaišinsiu žmogų, kurį sukūriau, nuo žemės paviršiaus, – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangių paukščio, – nes gailiuosi juos padaręs.“
148	GEN 6:10	Ir Nojus pagimdė tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.
150	GEN 6:12	Ir Dievas matė žemę, ir štai ji buvo sugedusi, nes žemėje sugadino savo kelius kiekviena kūną turinti būtybė.
151	GEN 6:13	Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvienos kūną turinčios būtybės galas yra atėjęs mano akivaizdon, nes per juos žemė pasidarė pilna smurto. Ir štai pragaišinsiu juos drauge su žeme.
153	GEN 6:15	Ir štai kaip tu turi ją padaryti: arkos ilgis turi būti trys šimtai uolekčių, jos plotis – penkiasdešimt uolekčių, ir jos aukštis – trisdešimt uolekčių.
155	GEN 6:17	Ir aš, štai aš ruošiuosi siųsti vandenų tvaną ant žemės pragaišinti po dangumi kiekvieną kūną turinčią būtybę, kurioje yra gyvybės kvėpavimas; visa, kas yra žemėje, pražus.
156	GEN 6:18	Bet su tavimi aš tvirtinsiu savo sandorą: tu įeisi į arką, tu ir tavo sūnūs, ir tavo žmona, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
157	GEN 6:19	Ir iš kiekvieno gyvo padaro iš visų kūną turinčių būtybių, tu turi priversti patekti į arką po du iš kiekvienos rūšies, kad išlaikytum juos gyvus su savimi; jie turi būti patinas ir patelė.
158	GEN 6:20	Kad išliktų gyvi, turės patekti pas tave po du iš kiekvienos rūšies, – iš paukščių pagal jų rūšis ir iš gyvulių pagal jų rūšis, iš visų žemės ropojančių padarų pagal jų rūšis.
160	GEN 6:22	Ir Nojus padarė pagal visa, ką Dievas buvo jam įsakęs, – būtent taip padarė.
162	GEN 7:2	Pasiimk iš visų švariųjų gyvulių septynis ir septynias (po patiną ir jo patelę), ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, pasiimk du (po patiną ir jo patelę),
163	GEN 7:3	taip pat iš padangės paukščių septynis ir septynias (po patiną ir patelę), kad atžala būtų išlaikyta gyva ant visos žemės paviršiaus.
164	GEN 7:4	Nes dar septynios dienos, ir aš siųsiu žemėn lietų keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir pražudysiu nuo žemės paviršiaus visas būtybes, kurias esu padaręs.“
167	GEN 7:7	Ir Nojus ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos įėjo su juo į arką dėl tvano vandenų.
168	GEN 7:8	Iš švariųjų gyvulių ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, ir iš paukščių, ir iš visų gyvūnų, judančių ant žemės,
171	GEN 7:11	Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, – tą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.
173	GEN 7:13	Tą pačią dieną įėjo į arką Nojus ir Nojaus sūnūs Semas, Chamas, bei Jafetas, taip pat su jais Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos, –
174	GEN 7:14	jie ir visokie žvėrys pagal jų rūšį, ir visokie galvijai pagal jų rūšį, ir visokie ropojantys padarai, kurie juda ant žemės, pagal jų rūšį, ir visokie paukščiai pagal jų rūšį – visi visokių sparnų paukšteliai.
175	GEN 7:15	Ir jie įėjo pas Nojų į arką, po du iš visų kūną turinčių būtybių, kuriose yra gyvybės kvėpavimas.
176	GEN 7:16	Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno rūšies, kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė duris.
178	GEN 7:18	Ir vandenys pritvino ir labai padaugėjo ant žemės, o arka plūduriavo ant vandenų paviršiaus.
181	GEN 7:21	Ir žuvo visos kūną turinčios būtybės, kurios judėjo ant žemės: paukščiai ir galvijai ir žvėrys ir visi knibždantys padarai, kurie knibžda ant žemės, ir visi žmonės.