1	GEN 1:1	Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę.
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
8	GEN 1:8	Ir Dievas pavadino skliautinę platybę dangumis. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – antroji diena.
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
17	GEN 1:17	Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad apšviestų žemę
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
31	GEN 1:31	Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.
35	GEN 2:4	Šitie yra dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
36	GEN 2:5	ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
39	GEN 2:8	Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
49	GEN 2:18	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
57	GEN 3:1	O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
71	GEN 3:15	ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – moters Sėkla – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“
73	GEN 3:17	Ir Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: „Nevalgyk nuo jo!“ – prakeikta yra dirva dėl tavęs; vargdamas maitinsiesi iš jos per visas savo gyvenimo dienas
75	GEN 3:19	Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
90	GEN 4:10	Ir anas tarė: „Ką tu padarei? Iš dirvos šaukiasi manęs tavo brolio kraujo balsas!
95	GEN 4:15	Bet VIEŠPATS jam tarė: „Taigi, kas tik užmuštų Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta. Ir VIEŠPATS davė Kainui ženklą, kad kas nors, jį užtikęs, jo nenužudytų.“
145	GEN 6:7	Ir VIEŠPATS tarė: „Aš pragaišinsiu žmogų, kurį sukūriau, nuo žemės paviršiaus, – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangių paukščio, – nes gailiuosi juos padaręs.“
146	GEN 6:8	Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse.
150	GEN 6:12	Ir Dievas matė žemę, ir štai ji buvo sugedusi, nes žemėje sugadino savo kelius kiekviena kūną turinti būtybė.
151	GEN 6:13	Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvienos kūną turinčios būtybės galas yra atėjęs mano akivaizdon, nes per juos žemė pasidarė pilna smurto. Ir štai pragaišinsiu juos drauge su žeme.
155	GEN 6:17	Ir aš, štai aš ruošiuosi siųsti vandenų tvaną ant žemės pragaišinti po dangumi kiekvieną kūną turinčią būtybę, kurioje yra gyvybės kvėpavimas; visa, kas yra žemėje, pražus.
160	GEN 6:22	Ir Nojus padarė pagal visa, ką Dievas buvo jam įsakęs, – būtent taip padarė.
162	GEN 7:2	Pasiimk iš visų švariųjų gyvulių septynis ir septynias (po patiną ir jo patelę), ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, pasiimk du (po patiną ir jo patelę),
163	GEN 7:3	taip pat iš padangės paukščių septynis ir septynias (po patiną ir patelę), kad atžala būtų išlaikyta gyva ant visos žemės paviršiaus.
164	GEN 7:4	Nes dar septynios dienos, ir aš siųsiu žemėn lietų keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir pražudysiu nuo žemės paviršiaus visas būtybes, kurias esu padaręs.“
165	GEN 7:5	Ir Nojus padarė pagal visa, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs.
166	GEN 7:6	Ir Nojus buvo šešių šimtų metų, kai vandenų tvanas užliejo žemę.
169	GEN 7:9	po du, patinas ir patelė, įėjo pas Nojų į arką, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
176	GEN 7:16	Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno rūšies, kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė duris.
177	GEN 7:17	Ir tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų; ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, ir ji pakilo aukštai viršum žemės.
190	GEN 8:6	Taip įvyko, kad pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
192	GEN 8:8	Taip pat jis išleido nuo savęs balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
197	GEN 8:13	Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, kad vandenys buvo nudžiuvę žemėje. Ir Nojus nukėlė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
207	GEN 9:1	Ir Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę.
211	GEN 9:5	Ir už jūsų kraują, nuo kurio priklauso jūsų gyvybės, būtinai pareikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvo padaro pareikalausiu atsiskaityti už jį, ir iš žmogaus. Iš kiekvieno žmogų nužudžiusio žmogaus pareikalausiu atsiskaityti už brolio gyvybę.
218	GEN 9:12	Ir Dievas tarė: „Šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų su jumis gyvų padarų, nesibaigiančioms kartoms:
219	GEN 9:13	savo lanką padedu į debesį, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
221	GEN 9:15	ir aš atsiminsiu savo sandorą, esančią tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų iš visų kūną turinčių būtybių; ir vandenys daugiau nevirs tvanu visoms kūną turinčioms būtybėms pragaišinti.
230	GEN 9:24	Ir Nojus pabudo nuo savo vyno ir sužinojo, ką jam buvo padaręs jo jaunas sūnus.
275	GEN 11:8	Taip VIEŠPATS juos išsklaidė iš ten po visos žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
298	GEN 11:31	Ir Terachas paėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą, kuris buvo jo vaikaitis, ir savo marčią Sarają, kuri buvo jo sūnaus Abramo žmoną. Ir jie išvyko su jais iš chaldėjų Ūro, kad nukeliautų į Kanaano šalį. O atėję ligi Harano, jie ten apsigyveno.
300	GEN 12:1	Ir VIEŠPATS buvo taręs Abramui: „Eik iš savo šalies ir iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu.
301	GEN 12:2	Ir padarysiu iš tavęs didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas.
303	GEN 12:4	Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs, ir su juo vyko Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano.
304	GEN 12:5	Ir Abramas pasiėmė savo žmoną Sarają ir savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir asmenis, kuriuos jie buvo įsigiję Harane. Ir jie išvyko, kad nukeliautų į Kanaano šalį, ir atvyko į Kanaano šalį.
333	GEN 13:14	Ir VIEŠPATS tarė Abramui, kai Lotas buvo nuo jo atsiskyręs: „Pakelk dabar savo akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus,
344	GEN 14:7	Ir jie apsigręžė ir atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nukariavo visą amalekiečių kraštą, taip pat amoritus, gyvenusius Hacecon Tamaroje.
352	GEN 14:15	Ir padalinęs pajėgas prieš juos, naktį jis ir jo tarnai sumušė juos, ir vijosi juos iki Hobos, esančios Damasko kairėje.
357	GEN 14:20	Ir tebūna palaimintas Dievas Aukščiausiasis, kuris atidavė tavo priešus į tavo ranką!“ Ir jis davė jam nuo visko dešimtinę.
366	GEN 15:5	Ir, išvedęs jį laukan, tarė: „Malonėk įbesti akis į dangų ir suskaičiuoti žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti!“ Ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla.“
400	GEN 17:2	Ir aš sudarysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir nepaprastai tave padauginsiu.“
450	GEN 18:25	Tebūnie toli nuo tavęs taip pasielgti – nužudyti teisųjį su nedorėliu, kad teisiajam atsitiktų taip, kaip nedorėliui! Toli tai tebūnie nuo tavęs! Ar visos žemės Teisėjas nedarys tai, kas teisinga?“
528	GEN 21:14	Ir Abraomas atsikėlė anksti ryte ir paėmė duonos bei odinę vandens ir užkėlęs tai ant jos peties davė tai ir vaiką Hagarai ir ją išsiuntė; ir ji išėjo ir klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.
557	GEN 22:9	Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs, ir Abraomas ten pastatė aukurą ir eilėmis išklojo malkas ir surišo savo sūnų Izaoką ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų.
560	GEN 22:12	Ir jis tarė: „Netiesk savo rankos prieš berniuką ir nieko jam nedaryk! Nes dabar žinau, kad bijai Dievo, kadangi tu nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus.“
561	GEN 22:13	Ir Abraomas, pakėlęs savo akis, žiūrėjo, ir štai jam už nugaros avinas tankmėje įstrigęs savo ragais. Tai Abraomas priėjo ir paėmė aviną, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
593	GEN 24:1	Ir Abraomas buvo pasenęs, sulaukęs senyvo amžiaus, ir VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.
596	GEN 24:4	bet nuvyksi į mano kraštą ir pas mano giminę ir paimsi žmoną mano sūnui Izaokui.“
785	GEN 28:11	Ir užtikęs tam tikrą vietą, jis ten nakvojo, nes saulė jau buvo nusileidusi. Ir paėmęs iš tos vietos akmenų, jis pasidėjo prie savo galvos, ir toje vietoje atsigulė miegoti.
789	GEN 28:15	Ir štai aš esu su tavimi ir tave saugosiu visur, kur eisi ir tave sugrąžinsiu į šią šalį, nes nepaliksiu tavęs, kol neįvykdysiu, ką esu tau pažadėjęs.“
949	GEN 32:21	ir sakykite: „Štai ir tavo tarnas Jokūbas yra mums iš paskos. (Nes jis tarė: „Aš sutaikinsiu jį dovana, kuri eina pirma manęs, o paskui išvysiu jo veidą; galbūt jis mane priims.“)
1086	GEN 37:2	Šitie yra Jokūbo šeimos istorijos duomenys. Septyniolikos metų sūnui Juozapui teko ganyti kaimenę su savo broliais, o berniukas buvo su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis; ir Juozapas parnešdavo savo tėvui blogų žinių apie juos.
1088	GEN 37:4	Ir jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas jį mylėjo labiau už visus jo brolius, nekentė jo ir negalėjo su juo taikingai kalbėti.
1558	EXO 2:3	Ir nebegalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė jam papiruso nendrių dėžutę ir apglaistė ją bitumu ir derva. Ji įdėjo į ją vaiką, ir padėjo tarp nendrių prie upės kranto.
1659	EXO 6:3	Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui Dievo Visagalio vardu, bet savo vardu „JEHOVA“ jiems nedaviau savęs pažinti.
1699	EXO 7:13	Ir faraono širdis užkietėjo, kad jis jų neklausė, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.
1808	EXO 11:1	Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Kai jis jus išleis, jis jus varyte išvarys iš čia visiškai.
1828	EXO 12:11	Ir šiuo būdu jį valgykite: susijuosę strėnas, apsiavę kurpes ir pasiėmę lazdą į ranką; ir jį valgykite paskubomis. Tai yra VIEŠPATIES Aplenkimas.
1830	EXO 12:13	O kraujas bus ženklas jūsų naudai ant namų, kuriuose jūs būsite. Tada, pamatęs kraują, jus aplenksiu, ir, man niokojant Egipto šalį, jūsų nepalies pragaišinimo rykštė.
1932	EXO 15:11	Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE? Kas, kaip tu, toks didingas šventumu, baimę keliantis savo veiksmais, kurie verti gyriaus, darantis stebuklus?
1934	EXO 15:13	Savo gailestingumu tu vedei tautą, kurią išpirkai, savo galia nuvedei į savo šventąją buveinę.
2055	EXO 20:3	Neturėk kitų dievų šalia manęs.
2057	EXO 20:5	nesilenk prieš juos nei tarnauk jiems; nes aš – VIEŠPATS, tavo Dievas, – esu pavydus Dievas, vaikams paskiriantis tėvų blogadarybių aplankymą – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie manęs nekenčia, –
2063	EXO 20:11	nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS palaimino šabo dieną ir pašventino ją.
2141	EXO 22:26	nes tai yra jo vienintelis apklotas, tai jo odos drabužis: į ką kita įsivyniojęs jis atsiguls? Ir bus šitaip: kai jis šauksis manęs, išklausysiu, nes aš esu maloningas.
2204	EXO 25:8	Ir jie tepadaro man šventovę, kad gyvenčiau tarp jų.
2216	EXO 25:20	Ir kerubai turi būti išskėtę savo sparnus aukštyn, gaubdami savo sparnais gailestingumo sostą, o jų veidai turi būti vienas priešais kitą, į gailestingumo sostą turi būti nukreipti kerubų veidai.