2	GEN 1:2	Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų paviršiaus.
6	GEN 1:6	Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“
7	GEN 1:7	Ir Dievas padarė skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko.
10	GEN 1:10	Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
11	GEN 1:11	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko.
12	GEN 1:12	Ir žemė išvedė augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
15	GEN 1:15	ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko.
17	GEN 1:17	Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad apšviestų žemę
18	GEN 1:18	ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
20	GEN 1:20	Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido paukščiai dangaus skliautinės platybės matomos dalies priekyje.“
21	GEN 1:21	Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir visus judančius gyvus padarus, kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
24	GEN 1:24	Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko.
25	GEN 1:25	Ir Dievas padarė žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
26	GEN 1:26	Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie juda ant žemės.“
27	GEN 1:27	Taigi Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė.
28	GEN 1:28	Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris juda ant žemės.“
30	GEN 1:30	O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, judantiems ant žemės, turintiems savyje gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.
32	GEN 2:1	Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
35	GEN 2:4	Šitie yra dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
37	GEN 2:6	tik migla kildavo nuo žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių).
38	GEN 2:7	Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
39	GEN 2:8	Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
45	GEN 2:14	Ir trečiosios upės vardas – Hidekelis. Ji yra ta, kuri teka prie Asirijos rytų. Ir ketvirtoji upė, – ji yra Eufratas.
46	GEN 2:15	Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
50	GEN 2:19	Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė juos pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir buvo jo vardas.
51	GEN 2:20	Ir Adomas davė vardus visiems gyvuliams ir padangių paukščiams, ir visiems lauko žvėrims, tačiau Adomui nebuvo rasta atitinkančio pagalbininko.
52	GEN 2:21	Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
53	GEN 2:22	O VIEŠPATS Dievas iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
54	GEN 2:23	Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
57	GEN 3:1	O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
58	GEN 3:2	Ir moteris tarė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisių,
59	GEN 3:3	bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte‘.“
61	GEN 3:5	nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
62	GEN 3:6	Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jis žavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti žmogų išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.
63	GEN 3:7	Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir sau padarė prijuostes.
64	GEN 3:8	Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
68	GEN 3:12	Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
76	GEN 3:20	Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
78	GEN 3:22	Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
80	GEN 3:24	Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.
81	GEN 4:1	Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia ir pagimdė Kainą, ir tarė: „Gavau vyriškos lyties žmogų nuo VIEŠPATIES.“
82	GEN 4:2	Ir dar kartą ji pagimdė – šįkart jo brolį Abelį. Ir Abelis buvo avių piemuo, o Kainas buvo žemdirbys.
84	GEN 4:4	Taip pat atnešė ir Abelis – bet iš savo kaimenės pirmagimių ir iš jų taukų. Ir VIEŠPATS palankiai pažvelgė į Abelį ir į jo auką,
87	GEN 4:7	Jeigu tu darysi gera, argi nebūsi priimtas? O jeigu nedarysi gera, nuodėmė pritupia prie durų. Ir tau bus nukreiptas jos potraukis, bet tu privalai ją suvaldyti.“
95	GEN 4:15	Bet VIEŠPATS jam tarė: „Taigi, kas tik užmuštų Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta. Ir VIEŠPATS davė Kainui ženklą, kad kas nors, jį užtikęs, jo nenužudytų.“
100	GEN 4:20	O Ada pagimdė Jabalą. Jis buvo tėvas tokių, kurie gyvena palapinėse, ir tokių, kurie turi galvijų.
101	GEN 4:21	O jo brolio vardas buvo Jubalas. Jis buvo tėvas visų tokių, kurie groja lyra ir fleita.
102	GEN 4:22	O Cila, ji taip pat pagimdė Tubal Kainą, visų bronzos / žalvario ir geležies kalvių mokytoją. O Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.
105	GEN 4:25	Ir Adomas vėl pažino savo žmoną ir ji pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Setas; „Nes Dievas, – ji sakė, – man paskyrė kitą sėklą vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė.
107	GEN 5:1	Šita yra Adomo šeimos istorijos duomenų knyga. Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį, turintį panašumų į Dievą;
109	GEN 5:3	Ir Adomas pragyveno šimtą trisdešimt metų ir pagimdė sūnų pagal savo panašumą, atitinkantį savo atvaizdą, ir jis pavadino jį vardu Setas.
110	GEN 5:4	Ir Adomo dienos po to, kai pagimdė Setą, sudarė aštuonis šimtus metų, ir jis pagimdė sūnų bei dukterų.
111	GEN 5:5	Taigi visos Adomo dienos, kurias jis gyveno, sudarė devynis šimtus trisdešimt metų, ir jis mirė.
113	GEN 5:7	Ir Setas, po to, kai pagimdė Enošą, pragyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir pagimdė sūnų bei dukterų.
114	GEN 5:8	Taigi visos Seto dienos sudarė devynis šimtus dvylika metų, ir jis mirė.
115	GEN 5:9	Ir Enošas pragyveno devyniasdešimt metų ir pagimdė Kenaną.
116	GEN 5:10	Ir Enošas, po to, kai pagimdė Kenaną, pragyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
118	GEN 5:12	Ir Kenanas pragyveno septyniasdešimt metų ir pagimdė Mahalalelį.
119	GEN 5:13	Ir Kenanas, po to, kai pagimdė Mahalalelį, pragyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir pagimdė sūnų bei dukterų.
120	GEN 5:14	Taigi visos Kenano dienos sudarė devynis šimtus dešimt metų, ir jis mirė.